kai saulė nusileis
kai suprasiu kad jau Rugpjūtis
kai žvaigždės danguje
laiminga norėsiu būti
savo mirusias mintis
išbarstysiu skrisdama virš jūros
ar mane kas pasitiks
kai išlipsiu iš lėktuvo
paskendus minioje
aš išplauksiu į atvirą erdvę
motina tyla
supras staiga savo vertę
visi garsai išnyks
paliks tik spalvos
keli vasaros lašai
ir ankstyvo rudens šalnos
žodžiai ašarom byrės
į karštą asfalto glėbį
mano alkanas akis
išbučiuoti tu atbėgi
tavo rankų elektra
sustabdys mano širdį
riksmas gerklėje užstrigs
visviena jo niekas negirdi
užgeso ši diena
kurios nebebus jau niekad
o mano širdyje
nežmoniškas balsas rėkia
aš taip noriu grįžt atgal
ten iš kur mes visi atėjom
ten kur mėlynas dangus
ten kur nėra šiaurės vėjo
kai saulė nusileis kai suprasiu kad jau Rugpjūtis kai žvaigždės danguje laiminga norėsiu būti savo mirusias mintis išbarstysiu …
