Tipiškai, nuo pat pradžių
Viskas buvo taip saldžiai gražu
Vadinai mane savo namais
Tuomet dar nežinojai, į kokius tu patekai
Kai išeiti sumanei
Skilo visos durys, išdužo langai
Kilo metų gaisras, iš kurio tu pasprukai
Nors sudegė šis namas, bet išliko pamatai
Nes mano siela stiklinė
Tavo veiksmai – tik menki įbrėžimai
Laikas ištrynė žodžius
Į mano sielos paviršių įrėžus
Jei manei, kad sudušiu
Tuomet esi beprotiškai tuščias
Jei reiks, susirinksiu
Savo sielą iš šukių
Nes mano siela stiklinė
Mano siela stiklinė
Jei reiks, susirinksiu
Savo sielą iš šukių
Jei manei, kad sudušiu
Tuomet esi beprotiškai tuščias
Jei reiks, susirinksiu
Savo sielą iš šukių
Pelenų pilnom akim
Aš griuvėsiuos pabudau
Ir nurimusia širdim
Pasakiau – „Atleidžiu tau”
Pirmą žingsnį aš žengiau
Saulės šviesą pajutau
Nors kol kas klaikiai sunku
Ateity bus tik geriau
Jau tada tikrai žinojau
Kad esi beprotiškai stipri
Mūsų namas atstatytas
Žaizdose langai visi
Jei kada pro šalį eisi
Tu sustosi – aš žinau
Mano durys jau atvertos
Bet šįkart tikrai ne tau
Tikrai ne tau
Nes mano siela stiklinė
Mano siela stiklinė
Jei reiks, susirinksiu
Savo sielą iš šukių
Jei manei, kad sudušiu
Tuomet esi beprotiškai tuščias
Jei reiks, susirinksiu
Savo sielą iš šukių
Nes mano siela stiklinė
(Tavo veiksmai – tik menki įbrėžimai)
Mano siela stiklinė
Jei reiks, susirinksiu
Savo sielą iš šukių
Jei manei, kad sudušiu
Tuomet esi beprotiškai tuščias
Jei reiks, susirinksiu
Savo sielą iš šukių
Nes mano siela stiklinė
Vidas Bareikis – Siela stiklinė
