Kai tamsią naktį tave sutikau, uždegiai mane,
Padarei, kad jausčiausi svarbi ir pakankama.
Šokom iki paryčių, gėrėm per daug,
Buvau šalia, kai mums abiems buvo bloga.
Tada nusišypsojai per petį,
Sekundei buvau visiškai blaivi.
Priglaudžiau tave arčiau prie savęs,
Ir tu paprašei pasilikti,
Aš atsakiau: „Jau sakiau,
Manau, kad tau reikia pailsėt.“
Žinojau, kad tave myliu jau tada,
Bet niekad nebūtum supratęs,
Nes slėpiau baimę tave paleisti.
Žinau, kad man tavęs reikėjo,
Bet niekad to nerodžiau.
Noriu likti su tavim, kol plaukus uždengs sidabras.
Pasakyk, kad nepaleisi.
Tiesiog pasakyk, kad nepaleisi.
Aš pažadinsiu tave su pusryčiais į lovą,
Atnešiu kavos ir pabučiuosiu į kaktą.
Nuvesiu vaikus į mokyklą,
Pamojuosiu jiems atsisveikindama.
Ir padėkosiu žvaigždėms už tą naktį.
Kai pažvelgei per petį,
Akimirkai pamiršau, kad esu vyresnė.
Dabar noriu su tavim šokti,
Ir tu esi gražesnis nei bet kada.
Kiekvieną dieną vis geresnis esi,
Ir kažkaip priverti mane jaustis ypatingai.
Esu labai įsimylėjusi tave,
Ir tikiuosi, kad tai žinai.
Brangusis, tavo meilė vertingesnė už auksą.
Mes tiek daug nuėjom, mielasis,
Pažiūrėk, kiek užaugom.
Ir noriu likti su tavim, kol plaukus uždengs sidabras.
Pasakyk, kad nepaleisi.
Tiesiog pasakyk, kad nepaleisi.
Noriu gyventi su tavim,
Net kai tapsim dvasiomis.
Nes visada buvai šalia, kai man tavęs labiausiai reikėjo.
Mylėsiu tave, kol mano plaučiai nustos kvėpuot.
Pažadu, kol mirtis mus išskirs, kaip mūsų įžaduose.
Parašiau šią dainą tau, ir dabar visi žino,
Kad mes būsim kartu, kol tapsim seni ir pilki.
Pasakyk, kad nepaleisi.
Tiesiog pasakyk, kad nepaleisi.
